Gaisrų gesinimo įranga XX a. pradžioje buvo visiškai kitokia, nei esame įpratę matyti dabar. Dauguma ugniagesių draugijų net neišgalėdavo nusipirkti automobilių, tad gaisrų gesinti vykdavo su arkliais ir vežimais. Į gaisro vietą ugniagesiai veždavosi šiuos pagrindinius įrankius: kopėčias, dūmines kaukes, kablius, kirvius, pagalbos virves, siurblius, siurblines žarnas, švirkštus ir pan. Atvykus į gaisro vietą pirmiausia gaisrininkų komandos viršininkas apžiūrėdavo situaciją, nuspręsdavo, kokie bus tolimesni ugniagesių veiksmai, ir duodavo įsakymus. Pirmiausia, surasdavo vandens šaltinį, o vandeniui siurbti reikalingi siurbliai. Tada, kad gaisras neplistų, pasiųsdavo lipikus į tokias vietas, kur didelė tikimybė, kad gaisras gali persimesti į šalia esantį pastatą. O esant dideliam dūmų kiekiui ugniagesiams ir tada būdavo reikalingos dūminės kaukės. Švirkštininkai gesindavo liepsnas su žarnomis, o kiti ugniagesiai, dažniausiai lipikai, kirviais ir kabliais iš ugnies traukdavo jau užgesintus daiktus. Dar būdavo vandens pristatymo viršininkas, kurio darbas – gaisro metu parūpinti reikiamą kiekį vandens. Kirvininkų kuopa gelbėdavo žmonių gyvybę ir turtą. Kirvininkai turėdavo daug gelbėjimo priemonių, tokių kaip pagalbos juosta, pagalbos virvė, pagalbos skraistė, maišas, kopėčios. Taip pat kirvininkui būdavo svarbu turėti virvę, ją prisirišdavo prie savęs, kitą galą duodavo kolegai, kad su virve galėtų lengviau grįžti iš degančio pastato.
Gaisrinės kaukės buvo skirtos tik švirkštininkams. Jas švirkštininkai privalėdavo turėti prie savęs (kaukė būdavo metalinėje dėžutėje, kurią užsidėdavo per petį). Kaukė būdavo su dviem filtrais: raudonas – apsaugodavo organus nuo paprastų dūmų, žalias – nuo nuodingų dujų. Švirkštininkai treniruodavosi nešioti kaukes, iš pradžių – be filtro, po to jau ir su filtrais. Treniruodavosi tol, kol prie jų priprasdavo, tai trukdavo nuo 10 min. iki 1 val. Kai prie kaukės priprasdavo, su ja reikėdavo išbūti 3 valandas ir daugiau. Taip pat su kauke tekdavo ir laipioti kopėčiomis, naudotis kirviu ir kitais įrankiais.
Siurbliai buvo naudojami kelių tipų. Rankinis siurblys – tai siurblys, kurį vienu metu turėdavo pumpuoti net keli žmonės, o tai buvo didelis šio siurblio trūkumas, kadangi ugniagesiai nuo pumpavimo rankomis greitai pavargdavo. Be rankinio siurblio dar buvo naudojami gariniai siurbliai. Nors šie siurbliai buvo galingi, tačiau ir jie nebuvo itin patogūs, nes reikėjo turėti papildomų žmonių (mašinistą, krosniakurį, vežiką), kad siurblys galėtų veikti. Vėliau buvo pradėti gaminti modernesni siurbliai – išcentriniai, stūmokliniai.
Kopėčios ir kirviai. Kopėčių tada būta irgi kelių rūšių. Pačios paprasčiausios buvo vienos dalies atremiamos kopėčios. Aukštesnių namų stogams pasiekti būdavo reikalingos sudėtinės kopėčios. Patogesnės ir brangesnės būdavo sustumiamos kopėčios. Visos kopėčios tuo metu buvo gaminamos iš medžio. Ugniagesių kirviai būdavo storesni ir stipresni nei įprasti namuose naudojami kirviai. Prie jų dar būdavo pritvirtinti kirtikliai, kuriais atplėšdavo lentas nuo grindų, sienų ir pan. Ugniagesiai taip pat naudodavo kabeklius. Jie skirti sunkesniems daiktams atitraukti.